Ergoterapijos paradigma reabilitacijos srityje ir jos profesinis reglamentavimas

Santrauka

Gyventojų sveikata – didžiausia visuomenės socialinė ir ekonominė vertybė. Kaip pažymi PSO ekspertai, sveikata – tai ne tik ligų, fizinių defektų nebuvimas, tai fizinė, dvasinė ir socialinė žmonių gerovė. Tuo tikslu PSO 2001 m. išleista „Tarptautinė funkcionavimo, neįgalumo ir sveikatos klasifikacija“. Pagal šią klasifikaciją vertinant sveikatą taip pat rekomenduojama atsižvelgti į tokius asmenybės veiksnius kaip amžius, lytis, išsilavinimas, gyvenimo stilius ir pan. Viena naujesnių reabilitacijos sričių yra ergoterapija. Ergoterapija pabrėžia, kad žmogaus egzistencija yra socialinis procesas, ir kiekvienam žmogui būtina prasminga veikla. Sveikatos ir ligos samprata ergoterapijos srityje skiriasi nuo tradicinio požiūrio, taikomo medicinoje. Ergoterapija žmogaus sveikatą sieja su jo gebėjimu atlikti kasdienę veiklą, realizuoti save įprastoje socialinėje aplinkoje. Tuo tarpu ligoniu asmuo laikomas tuomet, kai jis dėl tam tikrų priežasčių negali atlikti kurios nors įprastos veiklos, tinkamai savimi pasirūpinti. Ergoterapeutai vadovaujasi ne tik požiūriu, kad veiklos sutrikimas atsiranda dėl tam tikros ligos ar traumos pasekmių, bet ir tiki, kad veiklos trūkumas gali tapti ligos (blogos savijautos) atsiradimo priežastimi (pvz.: hipokinezija gali sukelti širdies kraujagyslių sistemos ligas). Taigi ergoterapija sveikatą sieja su veikla. O liga apibrėžiama kaip šios sąvokos priešingybė – veiklos atlikimo sutrikimas. Ergoterapija remiasi principu – tikslinga veikla (užsiėmimas, sujungiantis vidinius ir aplinkos komponentus) yra naudojama sutrikimams išvengti ar juos mažinti, taip pat adaptacijai gerinti. Ergoterapeutų studijų programa sukurta siekiant suteikti kokybišką išsilavinimą, sėkmingai įgalinantį nepriklausomai dirbti įvairiose gydymo įstaigose. Programos tikslas – paruošti ergoterapeutus, turinčius gerus įgūdžius, kritiškai mąstančius ir atsakingai žiūrinčius į savo darbą. Pagrindinio išsilavinimo komponentai apima teorinių žinių pagrindus, profesinius, techninius įgūdžius ir praktinį darbą. Šiuo metu mes vėlgi pastebime didėjantį susidomėjimą ergoterapija, nepaisant to, kad šalia egzistuoja daugybė kitų gydymo būdų, intensyviai kuriami vis veiksmingesni medikamentai. Dabar ergoterapiją stengiamasi kuo labiau suderinti su kitais gydymo metodais ir taikyti pagal griežtai diferencijuotas, individualizuotas, moksliškai pagrįstas programas (metodikas). Tenka pažymėti, kad ergoterapija, kaip savarankiškas gydymo būdas, Lietuvoje atsirado gana neseniai. Ir nepaisant sėkmingos kitų šalių patirties, daugybės mokslinių studijų ir tyrimų, įrodančių ergoterapijos naudą, ši specialybė sunkiai skinasi kelią bei pripažinimą tarp kitų gydymo metodų.

Raktažodžiai: ergoterapija, reabilitacija, istorija.