Moksliniai tyrimai reabilitacijos srityje

Santrauka

Straipsnio tikslas – apžvelgti mokslinius tyrimus, vykdomus reabilitacijos metu, ir jų svarbą galutiniams gydymo rezultatams. PSO ekspertai 1969 m. reabilitaciją apibrėžė kaip „koordinuotą medicininių, socialinių, pedagoginių, profesinių priemonių naudojimą siekiant didžiausio reabilitacinio funkcinio aktyvumo“. Norint pasiekti šį tikslą, reabilitacijos komandos specialistai turi naudoti moksliškai pagrįstus metodus, technologijas, priemones neįgalumui įvertinti ir jam mažinti. Svarbus žingsnis vertinant ligų, traumų ir apsigimimų pasekmes biopsichosocialiniu požiūriu žengtas PSO 2001 metais priėmus „Tarptautinę funkcionavimo, neįgalumo ir sveikatos klasifikaciją“. Sąvoka „Įrodymais pagrįsta medicina“ (ĮPM) apibrėžiama kaip viena svarbiausių medicinos plėtros sričių. Ši sąvoka greitai išplito medicinos pasaulyje, bet dabar vis dažniau yra keičiama į platesnę sąvoką „Įrodymais pagrįsta praktika“ (ĮPP). ĮPP apima mokslinę informaciją ir informaciją, gaunamą iš paciento ar jo šeimos. Taip sudaroma galimybė išgauti mokslinius įrodymus iš didžiulio skaičiaus visame pasaulyje paskelbtų studijų pasirinktąja tema. Moksliniai tyrimai reabilitacijos srityje yra unikalūs, kadangi jų rezultatai priklauso nuo daugelio veiksnių: medicininių, techninių, socialinių, ekonominių. Straipsnyje pabrėžiama tiek kiekybinių, tiek kokybinių tyrimų reikšmė įrodymais pagrįstos medicinos praktikoje. Nurodoma, kad fizikinių veiksnių klinikinio veiksmingumo vertinimas galimas, kai žinoma šio veiksnio taikymo metodika, veikiamos srities plotas, veiksnio galingumas, dozė, sesijų skaičius per savaitę, gydymo trukmė. ĮPM svarbi visiems reabilitacijos specialistams ir komandos nariams. Tinkamai taikydami mokslinio tyrimo metodus ĮPM principais, galime patvirtinti reabilitacijos metodų ir priemonių veiksmingumą praktikoje.

Raktažodžiai: reabilitacija, įrodymais pagrįsta medicina, moksliniai tyrimai.