Vaikščiojimo atbulomis pratybų nauda širdies ligų reabilitacijos metu

Santrauka

Fizinis ugdymas yra svarbiausias širdies ligų reabilitacijos programų komponentas. Sistemingai taikant tinkamą fizinį krūvį, galima reikšmingai pagerinti ligonių toleranciją jam. Tyrimo tikslas – įvertinti vaikščiojimo atbulomis pratybų naudingumą širdies ligų reabilitacijos programose. Buvo tiriama 90 Lenkijos vidaus reikalų ir administracijos ministerijos Glucholazų ligoninės ligonių (44 moterys ir 46 vyrai, vidutinis amžius – 69,8 ± 2,1 m.) po miokardo infarkto, vainikinių arterijų šuntavimo ir perkutaninės transliuminalinės angioplastikos. Visi ligoniai atitiko D tipo ankstyvosios reabilitacijos reikalavimus. Jie atsitiktiniu būdu suskirstyti į tris grupes. Pirma grupė buvo kontrolinė, ir jai buvo taikyta standartinė D tipo ankstyvoji reabilitacija. Antra grupė be standartinės D tipo ankstyvosios reabilitacijos kartą per dieną treniravosi vaikščioti atbulomis. Trečia grupė be standartinės D tipo ankstyvosios reabilitacijos kartą per dieną treniravosi vaikščioti į priekį. Prieš kiekvienas pratybas buvo matuojamas ligonių kraujospūdis ir pulsas. Prieš reabilitacijos programą ir po jos visi ligoniai atliko 6 minučių vaikščiojimo testą pagal patvirtintus standartus. Pradinio ir galutinio testo rezultatai buvo analizuojami statistiniais metodais taikant Shapiro-Wilk testą, kvartilės analizę, Wilkoxon testą ir KrusakWallis testą. Pasirinktas reikšmingumo lygmuo – p < 0,05. Tyrimo rezultatai parodė reikšmingą kardiologinių ligonių tolerancijos fiziniams krūviams padidėjimą visose trijose grupėse. Lyginant su kitomis grupėmis, dešimtą reabilitacijos dieną tolerancija krūviams reikšmingai padidėjo toje grupėje, kuri treniravosi vaikščioti atbulomis. Vaikščiojimo atbulomis pratybos gali reikšmingai papildyti sudėtingas kardiologinių ligonių fizioterapijos programas.

Raktažodžiai: vaikščiojimas atbulomis, širdies ligų reabilitacija, fizioterapija.