Mirties akivaizdoje: priežiūra gyvenimo pabaigoje

Santrauka

Tyrimo pagrindimas. Terminalinės būklės ligonių slauga yra viena iš didžiausių sveikatos priežiūros problemų. Medikai, slaugydami mirštantįjį, patiria didžiulę psichologinę įtampą. Artėjant mirčiai, ligoniui reikia medikų ir artimųjų paramos, nes tada jaučiama baimė, nerimas. Slaugant mirštančiuosius, svarbiausia padėti žmogui visavertiškai gyventi iki paskutinės akimirkos. Tikslas – išanalizuoti mirštančių ligonių priežiūros aspektus. Metodai. Tiriamieji: 250 sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų (gydytojų, slaugytojų), 57 – mirštančiųjų šeimos nariai ir artimieji. Tiriamieji pildė Frommelt požiūrio į mirštančiųjų slaugą ir modifikuotą Collet-Lester mirties baimės skales, mirštančiojo šeimos ir artimųjų klausimyną. Rezultatai ir išvados. Dauguma (92,4%) respondentų buvo tikintys, išgyveno artimo žmogaus netektį, buvo slaugę nepagydomomis ligomis sergančius asmenis ir turėjo žinių mirties klausimu. Respondentams labiausiai nerimą dėl galimo savo ir artimųjų mirties proceso kėlė mintys dėl skausmo mirštant. Dauguma respondentų (93,1%), ypač turintys aukštąjį išsilavinimą, išmanė mirštančiųjų slaugą. Respondentai, patyrę netektį, dažniau pažymėjo, kad šeimoms, slaugančioms nepagydoma liga sergantįjį, reikia emocinės paramos ir kad artimieji turi dalyvauti jam mirštant. Respondentai, turėję patirties dirbant su mirštančiaisiais, reikšmingai labiau mano, kad galima priklausomybė nuo skausmą malšinamųjų vaistų neturėtų būti svarstoma, kai kalbama apie mirštantįjį. Jų nuomone, šeimos nariai, kurie lieka prie mirštančiojo, trukdo slaugai. Tai, kad rūpinimasis ligonio šeima turėtų tęstis visą gedėjimo ir netekties laikotarpį, reikšmingai labiau pažymėjo tie respondentai, kurie turėjo žinių mirties klausimu ir nurodė būną nuliūdę, jeigu jų artimasis nustoja tikėti, kad pasveiks. Tai, kad stresas yra dažniausia psichologinė problema gyvenimo pabaigoje, reikšmingai labiau manė respondentai, kuriems artimųjų netektis grėsė tyrimo metu ir kurie labiau nerimavo dėl savo mirties. Tyrimo rezultatai parodė, kad dauguma ligonių (75,4%) buvo dažnai lankomi šeimos narių ir tik (77,2%) labai trumpą laiką ligos metu arba nė karto nebuvo vieni. Šalia savo artimojo mirties metu buvo dauguma (61,4%) respondentų, kad artimasis dažnai jautė skausmą, nurodė 38,6% respondentų, 19,3% – skausmą jautė trumpą laiko tarpą. Apie pusė respondentų nurodė, kad jų artimasis negalėjo pats valgyti ir kvėpuoti. Daugiau nei pusė mirusiųjų (52,6%) nebuvo aptarę su gydančiu gydytoju tokių savo gyvenimo pabaigos slaugos pageidavimų kaip atgaivinimas ar intensyvi slauga, o taip buvo padarę 35,1% ligonių. Savo artimiesiems prieš mirtį nurodė laidojimo pageidavimus ir atsisveikino su jais maždaug pusė gydytų ligonių. Dauguma tirtų (82,5%) ligonių artimųjų nurodė, kad jų slaugomuoju ligoninėje buvo rūpinamasi tinkamai.

Raktažodžiai: mirštantis ligonis, mirtis, mirštančiųjų priežiūra.