Skirtingų kineziterapijos metodikų poveikis ligonių fiziniam aktyvumui po miokardo infarkto

Santrauka

Tyrimo pagrindimas. Persirgus miokardo infarktu, pažeidžiama dauguma organizmo funkcijų ir sistemų, kurios tarpusavyje glaudžiai susijusios. Atsiranda širdies funkcijos sutrikimų, nusilpsta griaučių raumenų jėga ir ištvermė. Įsitraukia kvėpavimo sistema, svarbi kraujotakos ir deguonies pasisavinimui gerinti. Būtina įvertinti kineziterapijos poveikį, kuris padėtų pagerinti ligonių fzinį aktyvumą po miokardo infarkto antruoju reabilitacijos etapu. Tikslas – įvertinti skirtingų kineziterapijos metodikų poveikį ligonių fziniam aktyvumui po miokardo infarkto antruoju reabilitacijos etapu. Metodai. Mokslinės literatūros analizė, eksperimentas-testavimas. Rezultatai. Po taikytų skirtingų kineziterapijos metodikų ligonių fzinis aktyvumas pagerėjo: padidėjo nueitas atstumas per šešias minutes, padažnėjo širdies susitraukimai, sumažėjo sistolinio ir diastolinio kraujospūdžio rodikliai (p < 0,05). Tyrimo rezultatai parodė, kad ligoniai, kuriems buvo taikytas šiaurietiškasis ėjimas, pasiekė geresnių rezultatų. Išvados. Abi kineziterapijos metodikos reikšmingai pagerino ligonių, patyrusių miokardo infarktą, fzinį aktyvumą, širdies ir kraujagyslių sistemos rodiklius. Tiriamieji, kuriems buvo taikytas šiaurietiškasis ėjimas, gebėjo nueiti didžiausią atstumą per tą patį laiką, lyginant su kitos grupės
tiriamaisiais ( p < 0,05).

Raktažodžiai: fzinis aktyvumas, kineziterapija, miokardo infarktas, šiaurietiškasis ėjimas.