Ligonių, sergančių ūminiu išeminiu galvos smegenų insultu, savarankiškumo kaita gydymo metu

Santrauka

Tyrimo pagrindimas. Galvos smegenų insultas (GSI) yra viena aktualiausių medicinos ir socialinių problemų dėl didelio mirtingumo ir sunkaus liekamojo neįgalumo. Tikslas – išanalizuoti ligonių, sergančiųjų ūminiu išeminiu galvos smegenų insultu, savarankiš- kumo kaitą gydymo metu. Metodai. 2015 m. rugsėjo–lapkričio mėn. atliktas retrospektyvinis tyrimas. Buvo naudota: Barthel’io indekso skalė (BI), Nacionalinio sveikatos instituto insulto skalė (NIHSS) ir modifkuota Rankin’o skalė (mRS). Tiriamąją imtį sudarė 104 respondentai: 48, kuriems taikyta intravenine trombolize (IVT), 56 – netaikyta. Duomenų analizei atlikti naudotas statistinis „SPSS 17 for Windows“ paketas. Tyrimas atliktas laikantis etikos principų. Rezultatai. Gydymas intravenine trombolize buvo taikytas maždaug pusei GSI ligonių. Pagal neurologinius pažeidimus dauguma GSI ligonių buvo vidutinės būklės, per 7 dienas po atliktos trombolizės neurologinė būklė pagerėjo vidutiniškai apie 50% ligonių. Prieš gydymą pusė GSI ligonių buvo visiškai priklausomi, po gydymo visiškai priklausomų sumažėjo 21,3%. Ligonių, gydytų intravenine trombolize ir negydytų, savarankiškumas gydymo pradžioje ir gydymo pabaigoje reikšmingai nesiskyrė, tačiau jo pokytis buvo kur kas didesnis tų ligonių, kuriems taikytas šis gydymas, nei tų, kuriems jis nebuvo taikytas. Savarankiškumas prieš gydymą buvo didesnis vyrų nei moterų ir ligonių iki 65 metų nei vyresnių. Labiau pakito ligonių iki 65 metų nei vyresnių savarankiškumas, tarp vyrų ir moterų rodikliai reikšmingai nesiskyrė. Išvados. Gydymas intravenine trombolize buvo taikytas maždaug pusei ligonių, būklė vidutiniškai pagerėjo apie 50% tiriamųjų. Neurologinės būklės pažeidimai buvo sunkesni vyresnių nei 65 metų ligonių. Po gydymo pagijo 9,6% (ir tik vyrų), visiškai priklausomų ligonių sumažėjo 21,3%.

Raktažodžiai: galvos smegenų insultas, gydymo eiga, ligonių savarankiškumas.