Klasifikacija paremto gydymo naudingumas ligoniams, besiskundžiantiems lėtiniu nugaros apatinės dalies skausmu

Santrauka

Tyrimo pagrindimas. Nugaros apatinės dalies skausmą kenčiančių asmenų grupė yra heterogeniška, todėl mokslininkai ir praktikai nurodo tokių ligonių grupavimo svarbą. Viena iš literatūroje pateikiamų klasifkacijų yra A. Delitto (1995) klasifkavimo pagal gydymą sistema, kurios tikslas parinkti tinkamiausią ligonio gydymo būdą pagal klinikines prognostines taisykles. Šių taisyklių naudingumas parenkant tinkamiausią gydymo būdą asmenims, besiskundžiantiems lėtiniu nugaros apatinės dalies skausmu, nėra aiškus. Tikslas – nustatyti klasifkacija paremto gydymo naudingumą asmenims, besiskundžiantiems lėtiniu nugaros apatinės dalies skausmu. Metodai. Buvo tirta 60 darbingo amžiaus (25–65 m.) asmenų, besiskundžiančių lėtiniu nugaros apatinės dalies skausmu. Prieš kineziterapiją ir po jos buvo vertintas skausmo intensyvumas pagal skaičių atitikmens skalę, funkcinė negalia – naudojant Roland–Morris klausimyną, juosmens judesių amplitudė atliekant modifkuotą – modifkuotą Šobero testą, liemens raumenų statinė ištvermė – atliekant 5 minučių ištvermės testus. Rezultatai. Skausmo intensyvumas klasifkacija paremto gydymo grupėje sumažėjo po 4, o bendros mankštos grupėje – po 9 dienų procedūrų (p < 0,05). Funkcinė negalia ir nugaros raumenų statinė ištvermė po 9 dienų procedūrų buvo geresnė klasifkacija paremto gydymo nei bendros mankštos grupėje (p < 0,05). Juosmens judesių amplitudė ir pilvo raumenų statinė ištvermė po kineziterapijos tarp dviejų grupių nesiskyrė. Išvada. Klasifkacija paremto gydymo strategija yra naudinga ligonių, besiskundžiančių lėtiniu nugaros apatinės dalies skausmu, gydymo procese.

Raktažodžiai: kineziterapija, nugaros apatinės dalies skausmas, klasifkacija.