Bandžiusių žudytis moterų psichoemocinės būklės pokytis taikant dailės terapiją

Santrauka

Tyrimo pagrindimas. Tyrimas nukreiptas į moterų savižudybes bei jų postvencijos problemų sprendimą Lietuvoje. Moterų savižudišką elgesį lemia lyties psichologinis jautrumas įvairiems psichosocialiniams veiksniams. Bandžiusių žudytis moterų psichoemocinė būklė būna pasunkėjusi, vyrauja įvairūs neigiami jausmai, savivertės stoka bei nusivylimas. Tyrime naudojamais metodais siekiama atsakyti į vieną ir tą patį klausimą: ar dailės terapija turi poveikį bandžiusių žudytis moterų psichoemocinei būklei? Jame naudoti skirtingi duomenų analizės metodai, t. y. kiekybinė ir kokybinė mažos imties analizė.

Tyrimo tikslas – nustatyti bandžiusių žudytis moterų psichoemocinės būklės pokyčius taikant dailės terapiją. Uždaviniai: 1) nustatyti bandžiusių žudytis moterų depresijos simptomų kaitą; 2) nustatyti bandžiusių žudytis moterų nerimo simptomų kaitą. Klausimai: 1) kaip kinta  pasirinkti konografiniai motyvai pacienčių piešiniuose dailės terapijos procese? 2) kaip kinta pasirinkti formalūs motyvai pacienčių piešiniuose dailės terapijos procese? 3) kaip ikonografinių ir formalių motyvų kaita siejasi su tiriamųjų emocinės būklės kaita?

Metodai. Mišrus tyrimas, taikant HAD skalę, dešimt individualių dailės terapijos sesijų bei tiriamųjų piešiniuose vizualiai dominuojančių ikonografinių bei formalių elementų analizę.

   Rezultatai. Dailės terapijos intervencija reikšmingai sumažino tiriamųjų depresijos lygį. Dailės terapija, tiriamųjų nerimo lygiui, reikšmingo poveikio neturėjo. Pasirinkti ikonografiniai motyvai tiriamųjų piešiniuose kito: nuo vizualiai neidentifikuojamų prie atpažįstamų objektų; nuo abstrakčios simbolinės prasmės prie konkretesnės ir aiškesnės prasmės; nuo mažesnio prie gausesnio elementų kiekio; nuo neaiškaus prie aiškiau išreikšto siužeto. Pasirinkti formalūs motyvai tiriamųjų piešiniuose kito: nuo neišbaigto prie detalesnio objekto vaizdavimo; nuo uždaro prie atviresnio silueto tipo; nuo izoliuoto prie į erdvę vis labiau įsiliejančio objekto; nuo uždaros prie atviresnės kompozicijos; nuo linijiškumo link tapybiškumo; nuo tamsesnių prie šviesesnių spalvų gamos; nuo skurdesnės prie turtingesnės spalvų paletės. Ikonografinių ir formalių motyvų kaita su pasirinktos moterų grupės emocinės būklės kaita siejasi: sumažėjusi vaizduojamų objektų izoliacija ir griežtas atribojimas nuo aplink jį esančios erdvės rodo sumažėjusią tiriamųjų priešpriešą, besimezgantį socialinį arba psichologinį ryšį su aplinkiniu pasauliu; slinktis nuo neišbaigto prie detalesnio objekto vaizdavimo rodo tai, jog buvęs tiriamųjų savęs, savo jausmų ir ryšio su aplinka nevaldymas pereina į aiškų ir racionalų suvaldymą; konkretesni bei realistiškesni piešiniai rodo išaugusį tiriamųjų sąmoningumą bei užsimezgusį ryšį su supančiu pasauliu.

Išvados. Depresijos lygio pokytis po dailės terapijos intervencijos yra statistiškai reikšmingas (p < 0,05). Nerimo lygio pokytis po dailės terapijos intervencijos yra statistiškai nereikšmingas (p > 0,05). Piešinių ikonografiniai motyvai dailės terapijos procese kito įgydami realistiškesnius ir labiau atpažįstamus pavidalus. Piešinių formalių elementų atlikimas palaipsniui tapo detalesnis, o jų vaizdavimo būdai – įvairesni: tarp vaizduojamų objektų atsirado daugiau kompozicinių ryšių, įsitvirtino atviresnės kompozicijos tipas; piešiniuose atsirado daugiau tapybiškų formų, spalvų gama tapo platesnė. Tiriamųjų psichoemocinė būklė sesijose kito nuo atsiskyrimo, atsiribojimo, pasislėpimo, bijojimo žiūrėti į save, link atsivėrimo, bandymo pastebėti ir įsisąmoninti visus savo negatyvumus, suvaldyti neigiamas emocijas ir suprojektuoti savo ateitį.

Raktažodžiai: dailės terapija, moterų savižudybės, nerimas, depresija