Dirbtinis intelektas ir žmogaus teisės, ypač kalbant apie savarankiškai vairuojančias transporto priemones

Santrauka

Temos aktualumas. Mokslinėje literatūroje skiriamas „silpnas AI“ (mašina, kuri protingai elgiasi tik labai specifinėje srityje) ir „stiprus AI“. Pastarasis jau nebesimituoja žmogaus mąstymo, bet pats yra protas (Moreno, 2021). „Silpnas AI“ taip pat gali vystytis ir mokytis, bet tik pagal jam priskirtą užduočių profilį. Dauguma AI sistemų yra „silpnas AI“. Paprastai tai yra taisyklėmis pagrįstos programos, todėl realiai negalima kalbėti apie intelektą. Jie dirba vadinamųjų „jei-tada“ teiginių pagrindu. Tam reikia rankiniu būdu sukurti reikiamą žinių bazę (duomenų rinkinį), o tai gali būti labai varginantis darbas. Kvantinis dirbtinio intelekto tyrimų šuolis, pasak Schererio (2019), atsirado dėl vadinamojo „duomenų drebėjimo“, didžiulio duomenų kiekio atsiradimo.

Problema. „Silpnas AI“ iš esmės labai padeda, nes per labai trumpą laiką gali apdoroti ir perduoti turimų duomenų bazių, kurios dažnai žmonių nevaldomos, rezultatus.

Nėra ryškios ribos tarp „silpno AI“ ir „stipraus AI“. Dėl šios priežasties mokslinėje literatūroje taip pat atsirado „vidutinio AI“ sąvoka, kuri reiškia aukštesnį dirbtinio intelekto lygį nei algoritminis apdorojimas, tačiau dar negali savarankiškai spręsti sudėtingų problemų (Sushina, 2020). Lentelėje esantys „stipraus AI“ atvejai gali būti tiksliau apibūdinti kaip „vidutinio sunkumo AI“.

Tačiau evoliucija nuo „silpno AI“ iki „stipraus AI“ yra aiškiai matoma. Pakanka pasakyti, kad nors IBM „Deep Blue“ mašina 1997 m. įveikė pasaulio šachmatų čempioną Garį Kasparovą, maitindama beveik visus ankstesnių (susijusių) šachmatų partijų ėjimus, „Google“ sukurta „AlphaGo“ įveikė dabartinį pasaulio šachmatų čempioną 2015 m. Go yra daug sudėtingesnis žaidimas ir jo negalima maitinti beveik begaliniu judesių skaičiumi. Jau nekalbant apie IBM „Watson“ mašiną (kuri yra ne mašina, o AI sistema), kuri dabar gali išspręsti sudėtingesnes kalbos užduotis, ne tik atkurdama gaunamus duomenis, bet ir atlikdama kūrybinį „mąstymą“ (Ambrus, 2020).

Tikslas. Nustatyti ryšį tarp dirbtinio intelekto ir žmogaus teisių, ypač kalbant apie savarankiškai vairuojančias transporto priemones. Kaip minėta, savarankiškai važiuojančios transporto priemonės yra labai svarbi fizinio dirbtinio intelekto apraiška. Savo tyrime apžvelgsime savarankiškų transporto priemonių ir žmogaus teisių santykį, kuris taip pat jau sprendžiamas.

1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (EŽTK) ir jos aštuoni papildomi protokolai reglamentuoja daugybę žmogaus teisių. Tarp jų gali būti glaudžiau arba plačiau susijusių su savaeigėmis transporto priemonėmis: a) teisė į gyvybę; b) teisė į teisingą bylos nagrinėjimą; c) draudimas bausti be tinkamo proceso; d) teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą; e) saviraiškos laisvė; f) diskriminacijos draudimas; g) judėjimo laisvė.

Dėl ribotos apimties tyrime nenagrinėjamos kitos žmogaus teisės (pagrindinės teisės, turinčios žmogaus teisių aspektą), nors yra keletas tokių, kurioms gali turėti įtakos savarankiškai vairuojančių transporto priemonių įdiegimas. Literatūroje tai apima, pavyzdžiui, teises į asmeninį saugumą ir kibernetinį saugumą (Iwan, 2019). Kalbant apie pastarąjį, Altunyaldiz (2020) pažymi, kad visiškai savarankiškos transporto priemonės galėtų būti palanki terpė įsilaužėliams, kurie potencialiai galėtų perimti transporto priemonės valdymą (pvz., „Bluetooth“, beraktės įvesties sistemos, mobilusis ar kiti ryšiai), tačiau nulaužti duomenis taip pat gali būti finansiškai naudinga įsilaužėliams, nes gali būti parduoti trečiosioms šalims.

Raktiniai žodžiai: dirbtinis intelektas, silpnas dirbtinis intelektas, stiprus dirbtinis intelektas, savarankiškai važiuojantys automobiliai, žmogaus