Kūnas krikščionybėje remiantis kūniškumo krize šiuolaikinėje kultūroje

Santrauka

Straipsnis skirtas kūno reikšmėms ir praktikoms krikščioniškoje kultūroje bei šios tradicijos išsaugojimo ir tęsimo šiuolaikinėje kultūroje klausimui. Kadangi kalbama apie kūno semantinius kontekstus, straipsnyje naudojamas fenomenologinis metodas kartu su hermeneutine analize.

Autoriai nuosekliai diegia kelias logines eilutes. Pirmoji eilutė yra susijusi su tokios krypties aprašymu kaip hesichazmas, jo praktika ir požiūriu į kūną. Kartu pabrėžiamas hesichazmo etinis potencialas ir fiziškumo kaip moralės instrumento patosas. Antroji eilutė sukasi apie praktinį požiūrį į kūną šiuolaikinėje kultūroje: krikščioniškos tradicijos išsaugojimą, natūralias kūno savybes, kūno prasmės supratimą. Trečioji eilutė susijusi su kūno „šventumo“ praradimu, bendru piliečio nežinojimu apie šią netektį ir dėl to kylančią etinės ir natūralios kūno prasmės eroziją. Pasak autorių, istorija parodys, kokie baisūs gali būti šie prasmės pokyčiai. Kūno prasmės „iškraipymas“ šiuolaikinėse kultūrose leidžia pabrėžti paradoksalių įvykių sąmonės reiškinio atsiradimą, kurio pasekmes nedaugelis žmonių vis dar supranta.

Raktažodžiai: hesichazmas, krikščioniška tradicija, kūno reikšmės, translytiškumas, sporto varžybos, kūno patosas, šiuolaikinė kultūra.