ŠUOLIŲ ATLIKIMO TIKSLUMO IR STABILUMO KAITA MOKYMOSI METU
Abstract
Tyrimo tikslas — ištirti, kaip mokomasi judesių stabilumo ir tikslumo 9 pratybų metu atliekant vertikalius 30% mak-
simalaus aukščio šuolius.
Buvo tiriami nesportuojantys fi ziškai aktyvūs vyrai (n = 8), kurių amžius — 20,3 ± 0,7 metų, ūgis — 182,0 ± 3,5 cm,
kūno svoris — 77,5 ± 9,1 kg. Tiriamieji 3 savaites (3 kartus per savaitę) mokėsi tiksliai atlikti 30% maksimalaus
aukščio šuolius ant KISTLER tenzoplokštės. Šuoliai buvo atliekami be rankų mosto (rankos laikomos ant klubų), amor-
tizuojamai pritūpus per kelių sąnarius iki 90º kampo, liemuo — vertikalios padėties. Po lėkimo fazės nusileidžiant,
kelio sąnarys buvo maždaug 180º kampu. Likus 4 dienoms iki tyrimo, tiriamieji supažindinti su jo eiga ir pamokyti
taisyklingai atlikti vertikalius maksimalaus pajėgumo šuolius. Kiekvienos mokymosi dienos pratybų pradžioje buvo
atliekami 3 šuoliai maksimaliomis pastangomis, ir pagal geriausią rezultatą nustatomas 30% šuolio aukštis. Per
vienerias šuolių mokymosi pratybas buvo atliekami 100 30% maksimalaus aukščio šuolių. Po paskutinio pašokimo
praėjus 3 min, vėl buvo atliekami 3 maksimalių pastangų šuoliai.
Rezultatai parodė, kad tiriamųjų kiekvienos dienos maksimalus šuolio aukštis, išmatuotas prieš pratybas ir po jų, išliko
nepakitęs (p > 0,05). Palyginus pirmų ir paskutinių pratybų absoliučias ir kaitumo klaidas, nustatytas statistiškai
patikimas skirtumas (p < 0,05) — devintose šuolių mokymosi pratybose tiriamiesiems atliekant 30% maksimalaus
aukščio šuolius nustatyti mažiausi kaitumo ir absoliučių klaidų dydžiai. Per 9 pratybas labiausiai pakito kaitumo
klaidos, skirtumas nuo pirmų pratybų — 34,4 ± 0,2%. Per pirmas pratybas atliekant pirmus 10 šuolių nustatytos
didžiausios absoliučių ir kaitumo klaidų reikšmės, lyginant su kitų serijų šuoliais (p < 0,05).
Taigi galima daryti išvadą,, kad mokymasis kuo tiksliau atlikti 30% maksimalaus aukščio šuolius sumažina pašokimo
kaitumo ir absoliučių klaidų dydį. Vidiniai modeliai, padedantys tiksliai atlikti judesius, susidaro jau po 10 šuolių.
simalaus aukščio šuolius.
Buvo tiriami nesportuojantys fi ziškai aktyvūs vyrai (n = 8), kurių amžius — 20,3 ± 0,7 metų, ūgis — 182,0 ± 3,5 cm,
kūno svoris — 77,5 ± 9,1 kg. Tiriamieji 3 savaites (3 kartus per savaitę) mokėsi tiksliai atlikti 30% maksimalaus
aukščio šuolius ant KISTLER tenzoplokštės. Šuoliai buvo atliekami be rankų mosto (rankos laikomos ant klubų), amor-
tizuojamai pritūpus per kelių sąnarius iki 90º kampo, liemuo — vertikalios padėties. Po lėkimo fazės nusileidžiant,
kelio sąnarys buvo maždaug 180º kampu. Likus 4 dienoms iki tyrimo, tiriamieji supažindinti su jo eiga ir pamokyti
taisyklingai atlikti vertikalius maksimalaus pajėgumo šuolius. Kiekvienos mokymosi dienos pratybų pradžioje buvo
atliekami 3 šuoliai maksimaliomis pastangomis, ir pagal geriausią rezultatą nustatomas 30% šuolio aukštis. Per
vienerias šuolių mokymosi pratybas buvo atliekami 100 30% maksimalaus aukščio šuolių. Po paskutinio pašokimo
praėjus 3 min, vėl buvo atliekami 3 maksimalių pastangų šuoliai.
Rezultatai parodė, kad tiriamųjų kiekvienos dienos maksimalus šuolio aukštis, išmatuotas prieš pratybas ir po jų, išliko
nepakitęs (p > 0,05). Palyginus pirmų ir paskutinių pratybų absoliučias ir kaitumo klaidas, nustatytas statistiškai
patikimas skirtumas (p < 0,05) — devintose šuolių mokymosi pratybose tiriamiesiems atliekant 30% maksimalaus
aukščio šuolius nustatyti mažiausi kaitumo ir absoliučių klaidų dydžiai. Per 9 pratybas labiausiai pakito kaitumo
klaidos, skirtumas nuo pirmų pratybų — 34,4 ± 0,2%. Per pirmas pratybas atliekant pirmus 10 šuolių nustatytos
didžiausios absoliučių ir kaitumo klaidų reikšmės, lyginant su kitų serijų šuoliais (p < 0,05).
Taigi galima daryti išvadą,, kad mokymasis kuo tiksliau atlikti 30% maksimalaus aukščio šuolius sumažina pašokimo
kaitumo ir absoliučių klaidų dydį. Vidiniai modeliai, padedantys tiksliai atlikti judesius, susidaro jau po 10 šuolių.
Full Text:
PDFDOI: https://doi.org/10.33607/bjshs.v2i65.556