Būsimųjų kūno kultūros mokytojų nuostatos dėl pedagoginės komunikacijos kaita

Laimutė Kardelienė, Kęstutis Kardelis, Antanas Bagdonas

Abstract


Straipsnyje gilinamasi į būsimųjų kūno kultūros ir sporto specialistų komunikacinę kompetenciją pedagoginės komu-
nikacijos aktualijų kontekste bei diskutuojant apie mokytojo profesionalizmą. Tai svarbu kūno kultūros mokytojus ir
trenerius rengiančioms aukštosioms mokykloms, nes šios srities bakalaurai dažnai nenori dirbti mokykloje, o dauguma
dirbančiųjų keičia savo profesiją. Mokytojo verbalinė komunikacija lemia mokinių fi zinio aktyvumo nuostatą, taigi
organizuotas tyrimas vadovaujantis socialinių sistemų teorija. Tyrimo metu taikytas klausimynas, norint atskleisti
būsimųjų sporto pedagogų ir kūno kultūros mokytojų nuostatos dėl pedagoginės komunikacijos kaitą. Klausimyno
turinį sudarė fakto (socialiniai ir demografi niai) ir konstrukto (tiriamojo objekto) klausimai. Socialiniai ir demogra-
fi niai tyrimo kintamieji — tiriamųjų amžius, lytis, o diagnostinį tiriamojo konstrukto bloką sudarė keturios teiginių
skalės ir atskiri klausimai. Straipsnyje aptariamos dvi teiginių skalės. Pirma — semantinio diferencialo teiginių
skalė — leidžia nustatyti, kaip tiriamieji vertina savo kalbėjimą. Antrą skalę sudaro devyni teiginiai apie pedagoginę
komunikaciją pamokoje. Tiriamąją imtį, atliekant ilgalaikį grupės tyrimą, sudarė LKKA studentai iš Sporto eduko-
logijos fakulteto: antro (89 studentai) ir ketvirto (60 studentų) kursų.
Būsimųjų kūno kultūros mokytojų nuostatos dėl pedagoginės komunikacijos kaita atskleidė, kad vadovaujamasi ste-
reotipiniu požiūriu į kalbėjimą kūno kultūros veikloje: IV kurse tarp tirtų būsimųjų kūno kultūros mokytojų daugėja
manančių, kad pamokoje mokytojui dera kelti balsą ir būtina taikyti psichologinio spaudimo priemones drausmei
palaikyti. Be to, akademinėje bendruomenėje kinta būsimųjų kūno kultūros mokytojų kalbėjimo įverčiai lyties požiūriu.
Vaikinų įsivertinimai labiau nei merginų juos apibūdina kaip įtaigius mokytojus, nes ketvirtame kurse jų kalbėjimas
jau emocingesnis, žaismingesnis, o merginos rečiau kalba spontaniškai. Kita vertus, vaikinai dažniau nei merginos
atvirai demonstruoja hierarchinio bendravimo poziciją, nes siekia įžūlų mokinį paversti pajuokos objektu, o merginos
dažniau nei vaikinai mano, kad mokiniams taikyti griežtas psichologinio poveikio priemones draudžia tik teoretikai.
Tokie rezultatai leidžia teigti, kad būsimųjų specialistų kalbėjimas, kaip gimtosios (lietuvių) kalbos gebėjimų apraiška,
gali būti traktuojamas kaip instrumentas, prognozuojantis jų darbo efektyvumą ugdant mokinių kūno kultūrą.

Raktažodžiai: būsimųjų kūno kultūros ir sporto specialistų nuostatos, pedagoginė komunikacija, kalbėjimas, gimtosios kalbos gebėjimai.


Full Text:

PDF


DOI: https://doi.org/10.33607/bjshs.v2i65.554