Hipertermijos ir dehidratacijos poveikis suaugusių vyrų griaučių raumenų nuovargiui atliekant maksimalaus intensyvumo izometrinius pratimus

Abstract

Tyrimo tikslas — nustatyti hipertermijos ir dehidratacijos poveikį maksimaliajai valingai jėgai (MVJ) ir centriniam
nuovargiui, įvertinti, kaip rehidratacija veikia hipertermijos sąlygomis griaučių raumenų funkcijas atliekant 2 min
maksimalų izometrinį krūvį. Tiriamieji — suaugę aktyviai nesportuojantys vyrai (n = 10). Jų amžius — 22,2 ± 3,4 m.,
kūno svoris — 75,1 ± 8,0 kg, ūgis —177,6 ± 7,2 cm.
Atlikti trys tyrimai — vienas kontrolinis ir du eksperimentiniai. Vieno eksperimento metu buvo sukeliama organizmo
hipertermija ir dehidratacija (tiriamieji 45 min sėdėjo panirę iki dubens šiltoje vonioje, kurios vandens tempera-
tūra — 44 ± 1  o C). Kito eksperimento metu ta pačia metodika sukeliant hipertermiją buvo atliekama peroralinė or-
ganizmo rehidratacija 1000 ml 37  o C NaCl 0,9% tirpalu. Maksimalus valingos jėgos (MVJ) krūvis tęsėsi 120 s: kas
15 s raumuo buvo stimuliuojamas elektros impulsais — stimuliacijos trukmė 250 ms, dažnis 100 Hz, įtampos dydis
85—105 V. Registruotas raumenų MVJ momentas (N·m) ir raumenų valingo aktyvavimo laipsnis VA% = (MVJ + elek-
trinis impulsas) / MVJ × 100. Tiriamieji krūvio metu buvo motyvuojami verbaliniu būdu, suteikiant jiems vizualų jėgos
signalo kitimo atgalinį ryšį. Sukėlus hipertermiją ir dehidrataciją, rektalinė kūno temperatūra vidutiniškai padidėjo
nuo 37,33 ± 0,36 iki 39,13 ± 0,25  o C (p < 0,001), atlikus rehidrataciją hipertermijos sąlygomis — nuo 37,28 ± 0,36
iki 39,22 ± 0,4  o C (p < 0,001). Hipertermijos eksperimento metu tiriamieji vidutiniškai neteko 0,93 ± 0,32 kg, ir tai
sudarė 1,17 ± 0,4% kūno svorio (I  o  dehidratacija). Išanalizavus fi ziologinį šilumos streso indeksą (10 balų sistema)
nustatyta, kad tiriamieji patyrė vidutinio ir aukšto lygio fi ziologinį stresą (hipertermijos atveju — 6,42 ± 0,71, re-
hidratacijos — 7,16 ± 0,91). MVJ krūvio pabaigoje visais atvejais sumažėjo reikšmingai (p < 0,001), palyginti su
prieš krūvį nustatytais rodikliais. Atsigavimo metu, praėjus 15 s po krūvio, jėga grįžo į pradinį lygį. Dviejų veiksnių
dispersinė analizė atskleidė, kad analizuojamų jėgos rodiklių pokytis priklausė nuo laiko (p < 0,001), o hipertermi-
jos dydžio ir sąveikos tarp jų rezultato reikšmingai nepaveikė (p > 0,05). Išanalizavus valingo aktyvavimo rodiklius
pastebėta, kad hipertermija (p < 0,05) ir rehidratacija (p < 0,01) reikšmingai padidino raumenų valingo aktyvavimo
laipsnį VA%, palyginti su prieš krūvį nustatytu. Atsigavimo metu, praėjus 15 s po krūvio, valingo aktyvavimo jėgos
rodiklis buvo toks pat kaip ir prieš krūvį. Atlikus dviejų veiksnių dispersinę analizę nustatyta, kad analizuojamų valin-
go aktyvavimo jėgos rodiklių pokytis priklausė nuo laiko (p < 0,001) ir sąveikos tarp būsenos bei laiko (p < 0,01), o
būsena rezultato reikšmingai nepaveikė (p > 0,05). Taikant pasyvaus raumenų šildymo metodiką, sukėlėme tiriamųjų
organizmo hipertermiją ir I  o  dehidrataciją. Hipertermija padidino centrinį nuovargį. Hipertermijos ir rehidratacijos
eksperimentų metu MVJ nuovargis kito vienodai. Rehidratacija hipertermijos sąlygomis neigiamai veikė ir dar labiau
padidino centrinį nuovargį atliekant 2 min maksimalų izometrinį krūvį.

Raktažodžiai: hipertermija, izometriniai pratimai, dehidratacija, rehidratacija, centrinis nuovargis.