Hipertermijos ir dehidratacijos poveikis aktyviai sportuojančių vyrų griaučių raumenų nuovargiui atliekant maksimalaus intensyvumo izometrinius krūvius

Kazys Vadopalas, Albertas Skurvydas, Marius Brazaitis, Laimutis Škikas, Dalia Mickevičienė, Lukošiūtė Stanikūnienė

Abstract


Tyrimo tikslas — nustatyti hipertermijos ir dehidratacijos poveikį maksimaliajai valingai jėgai (MVJ) ir centriniam
nuovargiui, įvertinti, kaip rehidratacija veikia hipertermijos sąlygomis griaučių raumenų funkcijas atliekant 2 min
maksimalų izometrinį krūvį. Tiriamieji — suaugę aktyviai sportuojantys vyrai (n = 10). Jų amžius — 21 ± 1,3 m.,
kūno svoris — 70,46 ± 6,54 kg, ūgis —174 ± 5,3 cm, kūno masės indeksas (KMI) — 20,25 ± 1,25.
Atlikti trys tyrimai — vienas kontrolinis ir du eksperimentiniai. Vieno eksperimento metu buvo sukeliama organizmo
hipertermija ir dehidratacija (tiriamieji 45 min sėdėjo panirę iki dubens šiltoje vonioje, kurios vandens tempera-
tūra — 44 ± 1  o C). Kito eksperimento metu ta pačia metodika sukeliant hipertermiją buvo atliekama peroralinė
organizmo rehidratacija 1000 ml 37  o C NaCl 0,9% tirpalu. Maksimalus valingos jėgos (MVJ) izometrinis krūvis
tęsėsi 120 s: kas 15 s raumuo buvo stimuliuojamas elektros impulsais — stimuliacijos trukmė 250 ms, dažnis 100 Hz,
įtampos dydis 85—105 V. Registruotas maksimaliosios valingos jėgos momentas (N·m) ir centrinės aktyvacijos ko-
efi cientas (CAR%). CAR% = MVJ / (MVJ + elektrinis impulsas) × 100. Tiriamieji krūvio metu buvo motyvuojami
verbaliniu būdu, suteikiant jiems vizualią jėgos signalo kitimo informaciją. Sukėlus hipertermiją ir dehidrataciją,
rektalinė kūno temperatūra vidutiniškai padidėjo nuo 37,38 ± 0,25 iki 39,36 ± 0,32  o C (p < 0,001), atlikus rehidra-
taciją hipertermijos sąlygomis — nuo 37,22 ± 0,25 iki 39,32 ± 0,4  o C (p < 0,001). Hipertermijos eksperimento metu
tiriamieji vidutiniškai neteko 0,94 ± 0,15 kg, ir tai sudarė 1,33 ± 0,13% kūno svorio (I  o  dehidratacija). Išanalizavus
fi ziologinį šilumos streso indeksą (10 balų sistema) nustatyta, kad tiriamieji patyrė aukšto lygio fi ziologinį stresą
(hipertermijos atveju — 7,40 ± 1,21, rehidratacijos — 6,77 ± 0,81). MVJ krūvio pabaigoje visais atvejais sumažėjo
reikšmingai (p < 0,001), palyginti su prieš krūvį nustatytais rodikliais. Atsigavimo metu, praėjus 15 s po krūvio, jėga
grįžo į pradinį lygį.
Dviejų veiksnių dispersinė analizė atskleidė, kad analizuojamų jėgos rodiklių pokytis priklausė nuo laiko (p < 0,001),
o hipertermijos dydžio ir sąveikos tarp jų rezultato reikšmingai nepaveikė (p > 0,05). Išanalizavus valingo aktyvavimo
rodiklius pastebėta, kad hipertermija (p < 0,001) ir rehidratacija (p < 0,05) reikšmingai sumažino raumenų centrinės
aktyvacijos koefi cientą (CAR%), palyginti su prieš krūvį nustatytu. Atsigavimo metu, praėjus 15 s po krūvio, CAR%
buvo toks pat kaip ir prieš krūvį. Atlikus dviejų veiksnių dispersinę analizę nustatyta, kad analizuojamų centrinės
aktyvacijos jėgos rodiklių pokytis priklausė nuo laiko (p < 0,001) ir sąveikos tarp būsenos bei laiko (p < 0,01), o bū-
sena rezultato reikšmingai nepaveikė (p > 0,05). Taikant pasyvaus raumenų šildymo metodiką, buvo sukelta tiriamųjų
organizmo hipertermija ir I  o  dehidratacija. Hipertermija padidino centrinį nuovargį. Hipertermijos ir rehidratacijos
eksperimentų metu MVJ nuovargis kito vienodai. Rehidratacija hipertermijos sąlygomis sumažino centrinį nuovargį
atliekant 2 min maksimalų izometrinį krūvį.

Raktažodžiai: hipertermija, izometriniai pratimai, dehidratacija, rehidratacija, centrinis nuovargis.


Full Text:

PDF


DOI: https://doi.org/10.33607/bjshs.v2i69.511