Jaunesniojo mokyklinio amžiaus berniukų šoklumo rodiklių pokyčiai

Abstract

Tyrimo tikslas — nustatyti ir palyginti jaunesniojo mokyklinio amžiaus berniukų šoklumo rodiklių kaitą, skirtingais
krūviais ugdant šoklumą du mėnesius.
Šiame straipsnyje palyginta jaunesniojo mokyklinio amžiaus sveikų, normaliai išsivysčiusių ketvirtų klasių (9—11 m.)
berniukų šoklumo kaita, ugdant šoklumą skirtingais krūviais aštuonias savaites. Buvo tiriami 49 ketvirtų klasių ber-
niukai. Tirtos dvi eksperimentinės grupės ir viena kontrolinė. Eksperimentinėse grupėse buvo 32 moksleiviai, po 16
kiekvienoje. Pirmos eksperimentinės grupės tiriamųjų (n = 16) amžius — 10,0 ± 0,7 m., kūno masė — 33,1 ± 5,1 kg,
ūgis — 143,0 ± 6,5 cm, antros (n = 16) — amžius — 10,3 ± 0,4 m., kūno masė — 34,8 ± 6,7 kg, ūgis — 143,6 ± 7,2 cm,
kontrolinės (n = 17) — amžius — 10,4 ± 0,5 m., kūno masė — 34,8 ± 6,8 kg, ūgis — 145,1 ± 6,8 cm. Atlikti trys
tyrimai.
Eksperimentinėse grupėse šoklumas ugdytas per 15 pratybų, kurios truko beveik du mėnesius po du kartus per sa-
vaitę. Kontrolinė grupė buvo testuojama tik du kartus — tyrimo pradžioje ir po 8 savaičių. Visose grupėse kiekvienų
pratybų metu po neintensyvios 10 min pramankštos buvo atliekami vertikalūs šuoliai maksimaliai pašokant. Pirmoje
eksperimentinėje grupėje tiriamieji per kiekvienas pratybas atliko po 50 šuolių kas 30 s, antroje — po tokios pat
pramankštos buvo atliekami 25 šuoliai kas 30 s per kiekvienas pratybas. Kontrolinėje grupėje po tokios pat pra-
mankštos buvo atliekami 25 šuoliai kas 30 s. Visose grupėse rekomenduojama pašokti kiek galima aukščiau. Šuolių
aukščiui nustatyti buvo naudojama kontaktinė platforma, sujungta su elektroniniu šuolio aukščio ir atsispyrimo laiko
matuokliu. Vertikalūs šuoliai aukštyn atliekami amortizuojamai pritūpiant iki 90
o
 (hp 90) kampo per kelius (kampas
kontroliuojamas stebint), tiriamojo rankos — ant juosmens. Tiriamųjų šuoliai fi ksuojami asmeniniame protokole.
Rezultatai apdoroti matematinės statistikos metodais.
Berniukų šoklumas abiejose eksperimentinėse grupėse pagerėjo reikšmingai, tačiau berniukų, atlikusių daugiau
šuolių, rezultatai pagerėjo reikšmingai (p < 0,05), palyginti su mažiau šuolių atlikusių tiriamųjų. Kontrolinės grupės
berniukų šuolių rezultatų skirtumas  nereikšmingas. Dėl pratybų moksleivių šoklumo vidurkių rezultatų sklaida pa-
didėjo ir kur kas labiau grupės, kuri atliko daugiau šuolių. Be to, nustatyta, kad nėra reikšmingo koreliacinio ryšio
tarp šuolių aukščio ugdymo pratybų pradžioje ir pabaigoje (po 15 pratybų).

Raktažodžiai: šuoliai, šoklumo technika, raumenų nuovargis.