Sąveikos sampratos kaita Lietuvos edukologų darbuose
Abstract
Tradicinis mokymas jau nėra veiksmingas. Mokiniai rengiami ateičiai, kuri šiandien sunkiai nuspėjama ir pareika-
laus iš jų ne tik nuolatinio mokymosi, bet ir nuolatinio kūrybiškumo, nes įgytos žinios greitai kintančioje socialinėje
aplinkoje negarantuoja mokinių permanentinės kokybiškos socialinės adaptacijos. Mokymosi paradigmos kontekste
mokytojas — mokymosi konsultantas, savo žinias ir įgūdžius taikantis mokiniui, padėdamas jam įveikti problemas,
kurios kyla besimokant, o pats mokinys aktyviai dalyvauja tobulindamas ir keisdamas mokymo turinį. Lietuvos mo-
kyklos nesėkmė yra ta, kad ji nesudaro galimybių mokiniams pajusti ir suprasti objektų, įvykių ir žinių asmeninio
reikšmingumo, o patys mokiniai mokykloje vis dar jaučia baimę, nerimą, nevisavertiškumą. Visa tai skatina peržiūrėti
ir praplėsti ugdomosios sąveikos paradigmą išsamesnių mokinių psichikos ir besiformuojančios asmenybės ypatybių
pažinimo bei didesnio mokytojų profesionalumo aspektu. Taigi edukacinės paradigmos virsmas iš mokymo į moky-
mąsi susiduria su nelauktais iššūkiais — ne tik su edukacinių aplinkų kūrimu, bet ir asmens menku suinteresuotumu,
nusiteikimu visur ir visada sužinoti ką nors nauja ir kryptingai visomis įmanomomis formomis ir būdais mokytis ne
tik specialioje edukacinėje aplinkoje, bet ir apskritai gyvenime. Suprasdami sudėtingą mokymo paradigmos virsmo
į mokymosi paradigmą procesą pedagoginėje praktikoje, mokslininkai (Jucevičienė, Petkūnas, 2006; Čiužas, 2007;
Jucevičienė, 2007; Jucevičienė, Valuckienė, 2008) nagrinėja sąveikos paradigmą, kuri savo pedagoginėmis nuostato-
mis ir ugdymo turiniu artima mokymosi paradigmai. Anot P. Jucevičienės, sąveikos paradigma „pripažįsta laisvesnes
ugdymo pozicijas nei mokymo, tačiau ji „kietesnė“ nei mokymosi paradigma“(2007, p. 109). Čia mokytojas priima
sprendimą dėl ugdymo turinio, bet kartu su mokiniu (mokiniais) nusprendžia, kaip bus mokoma. Minėti autoriai akcen-
tuoja sąveiką metodų pasirinkimo prasme, tačiau tada kyla klausimas o ar sąveikos paradigma gali būti grindžiama
tik laisvu metodo pasirinkimu, ar nėra daugiau veiksnių, ypač susijusių su sąveikos dalyviais (pedagogu ir mokiniu),
labiau priartinančių sąveikos paradigmą prie mokymosi paradigmos?
Apžvalgos tikslas — susisteminti ugdomosios sąveikos tema parašytus Lietuvos edukologų tyrimus ir atskleisti sąvei-
kos paradigmos taikymo papildomas galimybes. Tikslui pasiekti keliami uždaviniai: 1) apibūdinti ugdomąją sąveiką;
2) apibrėžti pagilintą ugdomosios sąveikos sampratą remiantis šiame straipsnyje aptariamais tyrimais. Tyrimo me-
todas — mokslinės literatūros analizė.
Šio apžvalginio straipsnio antroje dalyje aptariami A. Palujanskienės ir kitų straipsniai pagilino sąveikos kaip dva-
sinio pakilimo būsenos sampratą psichopedagoginių sąlygų, kurioms esant toks pakilimas turėtų atsirasti, analize.
Atskleista, kad ugdomoji sąveika — specifi nis tikrovės reiškinys, kurį dera pažinti, atskleisti, taikyti (Bitinas, 1990). Tai
pereinamasis momentas iš mokymo paradigmos į mokymosi. Tai asmenybės ruošimas saviugdai, kai žmogus, įsiverti-
nęs save ir savo galimybes, pats nusistato tobulėjimo kryptį, pats išsikelia ugdymosi tikslus, pasirenka priimtinus būdus
ir priemones, aktyviai siekdamas tikslo plečia žinojimą, jį praturtindamas visokeriopa gyvenimiška patirtimi.
Ugdomąją sąveiką galima įvardyti kaip sąveikos dalyvių tarpusavio suvokimą ir supratimą per jų individualiąsias
savybes, nuostatas, būsenas ir kaip nenutrūkstamą pedagoginių situacijų seką, kur ir vienu, ir kitu atveju sąveika
įvyks, kai jos dalyviai tiek pažins ir supras vienas kitą, kad tarp jų kils savotiška dvasinio pakilumo būsena. Taigi
ugdomoji sąveika nagrinėjama ir aiškinama ugdymo psichologijos žiniomis, nes, kaip teigia B. Bitinas, „edukologija
dar nepasirengusi modeliuoti ugdytojo ir ugdytinio sąveikos kaip save reguliuojančios sistemos, ir situacija anali-
zuojama ugdymo psichologijos išvadomis“ (2006, p. 65, 64).
Raktažodžiai: sąveikos paradigma, pedagogo ir mokinio sąveika, interaktyvūs metodai, mokinio pažinimas, pedagogo profesionalumas.
