Hipertermijos ir dehidratacijos poveikis suaugusiųjų griaučių raumenų nuovargiui atliekant maksimalaus intensyvumo izometrinius pratimus

Kazys Vadopalas, Marius Brazaitis, Albertas Skurvydas, Nerijus Eimantas

Abstract


Tyrimo tikslas — nustatyti hipertermijos ir dehidratacijos poveikį nesportuojančių vyrų ir moterų griaučių raumenų
funkcijoms, ištirti rehidratacijos poveikį centriniam (CNS) nuovargiui hipertermijos sąlygomis atliekant didelio in-
tensyvumo fi zinį krūvį. Tiriamieji — suaugę aktyviai nesportuojantys vyrai (n = 10) ir suaugusios aktyviai nesportuo-
jančios moterys  (n = 10). Vyrų amžius 22,2 ± 3,4 m., kūno svoris 75,1 ± 8,0 kg, ūgis 177,6 ± 7,2 cm. Moterų amžius
21,2 ± 2,4 m., kūno svoris 64,84 ± 8,4 kg, ūgis 170,8 ± 2,5 cm.
Atlikti trys tyrimai — vienas kontrolinis ir du eksperimentiniai. Eksperimentinio hipertermijos tyrimo metu buvo su-
keliama organizmo hipertermija ir dehidratacija (tiriamieji 45 min sėdėjo panirę iki juosmens šiltoje vonioje, kurios
vandens temperatūra 44 ± 1  C). Eksperimentinio rehidratacijos tyrimo metu ta pačia metodika sukeliant hipertermiją
buvo atliekama peroralinė organizmo rehidratacija 1000 ml 37° C NaCl 0,9% tirpalu. Maksimalus valingosios jėgos
izometrinis krūvis truko 120 s (MVJ-2 min): kas 15 s raumuo buvo stimuliuojamas elektros impulsais — stimuliaci-
jos trukmė 250 ms, dažnis 100 Hz, įtampos dydis 85—105 V. Registruotas raumenų maksimaliosios valingos jėgos
(MVJ) momentas (N•m) ir centrinės aktyvacijos santykis (CAR%): CAR% = MVJ / (MVJ + TT — 100 Hz) × 100.
Sukėlus hipertermiją, dehidrataciją ir atlikus rehidrataciją hipertermijos sąlygomis rektalinė vyrų ir moterų kūno
temperatūra vidutiniškai padidėjo ~3°C (p < 0,001). Eksperimentinio hipertermijos tyrimo metu vyrai vidutiniškai
neteko 1,17 ± 0,4% kūno masės (I°   dehidratacija), moterys — 0,62 ± 0,13%. Išanalizavus fi ziologinį (šilumos) indek-
są (FSI) nustatyta, kad vyrai patyrė vidutinio ir aukšto lygio fi ziologinį stresą (hipertermijos atveju — 6,42 ± 0,71,
rehidratacijos — 7,16 ± 0,91). Moterys patyrė aukšto lygio fi ziologinį stresą (hipertermijos atveju — 8,85 ± 1,13,
rehidratacijos — 8,38 ± 0,98). MVJ krūvio pabaigoje visais atvejais sumažėjo reikšmingai (p < 0,001), palyginti su
prieš krūvį nustatytais rodikliais. Atsigavimo metu, praėjus 15 s po krūvio, jėga grįžo į pradinį lygį.
Dviejų veiksnių dispersinė analizė atskleidė, kad analizuojamų jėgos rodiklių pokytis priklausė nuo laiko (p < 0,001),
o hipertermijos dydžio ir sąveikos tarp jų rezultato reikšmingai nepaveikė (p > 0,05). Išanalizavus raumenų valingos
aktyvacijos rodiklius pastebėta, kad hipertermija (p < 0,05) ir rehidratacija (p < 0,01) reikšmingai sumažino CAR%,
palyginti su prieš krūvį nustatytu. Taikydami pasyvaus raumenų šildymo metodiką, sukėlėme tiriamųjų organizmo
hipertermiją ir I° dehidrataciją. Hipertermija padidino centrinį nuovargį. Eksperimentinių hipertermijos ir rehidra-
tacijos tyrimų metu MVJ nuovargis kito vienodai. Po prieškrūvinės rehidratacijos hipertermijos sąlygomis vyrų ir ir
moterų centrinis nuovargis padidėjo atliekant MVJ-2 min.

Raktažodžiai: hipertermija, izometrinis krūvis, dehidratacija, rehidratacija, centrinis nuovargis.


Full Text:

PDF


DOI: https://doi.org/10.33607/bjshs.v2i77.385